Monospektaklių-operų diptikas: IZADORA ir DŽIOKERIS

Šiuolaikinės operos kryptimi besidairanti jaunų kūrėjų komanda, sukūrusi monospektaklį-operą „Izadora", šiemet siūlo susipažinti su antrąja diptiko dalimi - monospektakliu-opera „Džiokeris". Į Lietuvoje kol kas nedaug tyrinėtą tarpžanrinį vieno aktoriaus sceninį veikalą kūrėjai atsigręžė ieškodami trijų meno formų - operinio dainavimo, draminės vaidybos ir šokio plastikos - dermės viename kūrinyje.

Diptiko spektaklius jungia individo tapatybės praradimo ir asmenybės daugialypiškumo problema. Abiejuose meno ir vaizduotės pasaulis iškraipo realybę, ima ją veikti sukeldamas tragiškas pasekmes.

 

Monospektaklis-opera IZADORA

Spektaklis sukurtas dalyvaujant Menų spaustuvės  jaunųjų scenos menininkų programoje „Atvira erdvė", premjera - 2008 m. gruodžio 29 d.

 
Libreto autorius - Dainius GINTALAS
Kompozitorius - Jonas SAKALAUSKAS
Režisierius - Agnius JANKEVIČIUS
Choreografė - Agnija ŠEIKO
Scenografė - Daiva SAMAJAUSKAITĖ
 
 
Izadora - Agnė SABULYTĖ (mecosopranas)

 

II NOA festivalyje rodytas monospektaklis-opera „Izadora" sulaukė palankaus publikos bei meno profesionalų įvertinimo ir buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi" kaip geriausias 2008 metų teatro debiutas. Pirmą kartą bendram projektui susibūrusią kūrybinę grupę įkvėpė modernaus šokio pradininkės Isadoros Duncan gyvenimas. Vis dėlto spektaklyje pasakojama anaiptol ne legendinės šokėjos, o ja fanatiškai susižavėjusios ir galų gale su ja susitapatinusios moters istorija, kurią perteikia mecosoprano Agnės Sabulytės kuriamas personažas. 

Monospektaklio-operos veiksmo vieta - psichiatrinės klinikos izoliatorius, į kurį neseniai pakliuvo jauna moteris, samprotaujanti apie neapykantą baletui ir meilę kabrioletams. Gana greitai išaiškėja esminė aplinkybė: į jos rankas dar paauglystėje patekusi Isadoros Duncan autobiografija „Mano gyvenimas" yra moters gyvenimo knyga, kuria ji beatodairiškai vadovaujasi. Moteriai pasakojant savo istoriją pamažu išryškėja, kad savosios tapatybės netektis ir iškreiptos sąmonės diktatas ją pastūmėjo padaryti baisų nusikaltimą.

 

Jonas Sakalauskas, kompozitorius:

„Šio kūrinio išeities taškas - libretas bei režisūra, kurie aktyviai kreipė ir formavo muzikos pobūdį, priartėjantį prie teatro muzikos modelio. Todėl didžiąją muzikos dalį čia sudaro elektroninis konkrečiosios muzikos mišinys, kurio kontekste išsiskiria ekspresionistinė vokalo linija, kurta atsigręžiant į XX a. pradžios monooperų tradiciją."

 

 

2010 m. kovo 25 d., 19 val., Menų spaustuvės Kišeninėje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius)

Trukmė - 60 min.

 

Monospektaklis-opera DŽIOKERIS  

Libreto autorius - Dainius GINTALAS
Kompozitorius - Jonas SAKALAUSKAS
Režisierius - Agnius JANKEVIČIUS
 
 
Džiokeris - Jonas SAKALAUSKAS (baritonas)

 

Monospektaklis-opera „Džiokeris" - tai antroji diptiko pusė. Struktūriniu aspektu kūrinys skyla į dvi dalis. Pirmoje dalyje perteikiami personažo vaikystės išgyvenimai: į komiksų ir vaizduotės pasaulį paniręs berniukas tampa keistų, tarp jų ir tragiškų, įvykių liudininku. Iškart po to, kai Džiokeriui padedant tėtis kortomis išlošia ir sūnui padovanoja gitarą, į jo šeimos gyvenimą įsiveržia gitaros mokytoja, pravarde Katė. Lemtingą naktį berniukas netikėtai ją išvysta apsinuoginusią tėvų miegamajame, kur ji „skriaudžia" taip pat nuogą „bejėgį" tėtį. Mamai aptikus tos nakties įkaltį, tėtė dingsta iš namų, juose palikdamas Džiokerio kortą. Ši pamesta korta iš pradžių tampa pagarbiai saugoma tėvo relikvija, tačiau vėliau, įsisukus skaudžių netekčių ratui - blogio įsikūnijimu ir nelaimių kaltininke. Berniukas suvokia esąs silpnas ir nepajėgus pasukti likimo palankesne kryptimi, todėl nusprendžia žūtbūt tapti stipriu.  

Antroje kūrinio dalyje veiksmas vyksta po 20-ies metų. Čia aptinkame jau tvirtą, savimi pasitikintį ir sėkmingai besiverčiantį vyrą, tačiau jam susipažinus su dviem jaunom moterim, kuriose jis įžvelgia sąsajas su jo skaudulinga vaikyste, vyro stiprybė smarkiai susvyruoja ir pragaištingos Džiokerio galios vėl atgyja.

Monospektaklis-opera „Džiokeris" - tai psichoanalitinio pobūdžio meninė veikėjo interpretacija, kur vaikystės patirčių ir vaizdinių modelis perkeliamas į suaugusio personažo pasaulį. Čia pasąmonėje glūdintis kodas, įgaudamas tam tikrų transformacijų, stipriai veikia ir iškraipo veikėjo sąmonę bei jo santykį su aplinka. Džiokeris tampa neatsiejama pagrindinio personažo asmenybės ir likimo dalimi, savotišku jo prakeiksmu.

 

Jonas Sakalauskas, kompozitorius:

„Kaip ir monospektaklio-operos „Izadora", garsinė šio kūrinio idėja yra artima teatro spektaklio muzikos ar kino filmo garso takelio modeliui. Muzika čia sustiprina ir atspindi teatro scenoje stebimą veiksmą, žodį ar reginį. Joje persipina ne vienas stilius: nuo klasikinės, šiuolaikinės akademinės iki pramoginės muzikos žanrų, o baritono partijoje naudojamos bel canto ir popvokalo atlikimo manieros."

2010 m. kovo 26 d., 19 val., Menų spaustuvės Kišeninėje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius)

Trukmė - 60 min.

 

 

 

    





NOA 2008-2009 Archyvas