Prodiuseris - André PAULVÉ (filmas) ir Kurt MUNKACSI (opera)
Kinematografas - Henri ALEKAN
Filmo redaktorius - Claude IBÉRIA
Leidybos kompanijos - „Discina" (Prancūzija, 1946) ir „Dunvagen Music Publishers" (JAV, 1994)
J. Cocteau kino filmo ir Ph. Glasso operos garso įrašo atlikėjai:
Pabaisa ir Princas - Jean MARAIS / Gregory PURNHAGE (baritonas)
Gražuolė - Josette DAY / Janice FELTY (mecosopranas)
Felicija - Mila PARÉLY / Ana María MARTINEZ (sopranas)
Adelaidė - Nane GERMON / Hallie NEILL (sopranas)
Liudvikas - Michel AUCLAIR / Zheng ZHOU (baritonas)
Lupikautojas - Raoul MARCO / John KUETHER (baritonas)
Gražuolės tėvas - Raoul MARCO / John KUETHER (baritonas)
„The Philip Glass Ensemble"
Meno vadovas ir dirigentas - Michael RIESMAN
„Gražuolė ir Pabaisa" (La belle et la bête) - tai 1994 metais sukurtas filmas-opera: pirmąjį (filmą) reprezentuoja įvairialypio prancūzų menininko Jeano Cocteau 1946 m. to paties pavadinimo kino juosta (restauruota jos versija), antrąją (operą) - amerikiečių minimalizmo kompozitoriaus Philipo Glasso 1994 m. muzika. Taigi opera čia vizualiai pateikiama kaip kino filmas, rodomas skambant orkestro atliekamai muzikai, o personažus įgarsinant operos solistams. Kūrinys unikalus gyvo garso ir ekrano vaizdo sinchronizacija, kuri aktuali Philipo Glasso muziką realiu laiku atliekant kartu su Jeano Cocteau kino filmu: muzikos atlikimas čia turi būti toks preciziškas, kad tiksliai sutaptų su ekrane rodomais vaizdais. „Gražuolė ir pabaisa" - tai antroji Philipo Glasso operų trilogijos, sukurtos pagal Jeano Cocteau kino filmus, dalis; kitos dvi operos - „Orfėjas" (Orphée, 1993) ir „Siaubingi vaikai" (Les Enfants Terribles, 1996).
Kino operos siužete pasakoja apie Gražuolės tėvą, kuris pasmerkiamas mirti už tai, kad nuskynė rožę iš Pabaisos sodo. Gražuolė tikisi suminkštinti Pabaisos širdį ir galbūt taip išgelbėti tėvą, todėl ji išsirengia į Pabaisos pilį. Pabaisa, vos pamatęs Gražuolę, ją iškart pamilsta ir pasiūlo tekėti, nors vėliau nusprendžia išbandyti mylimąją. Jis leidžia Gražuolei aplankyti namuose likusią šeimą, įspėdamas, kad jei ši po savaitės nesugrįš, jis tiesiog mirs iš sielvarto.
Garsus amerikiečių kompozitorius Philipas Glassas, Paryžiuje studijavęs pas Dariusą Milhaud ir Nadią Boulanger, prancūzų filmui „Gražuolė ir pabaisa" sukūrė ir prancūzišką skambesį. Kino operos muzikinė atmosfera neretai primena Claude'o Debussy operą „Pelėjas ir Melisanda" (Pelléas et Mélisande, 1902) ir Maurice'o Ravelio „Vaikas ir burtai" (L'enfant et les sortilèges, 1925). Siekdamas išryškinti dramatinius Jeano Cocteau filmo momentus, Philipas Glassas pasitelkė instrumentinių ir vokalinių priemonių įvairovę - priešingai nei jo minimalistiniuose kūriniuose. Keliose kino operos vietose įterpti ir originalaus Georges'o Aurico filmo garso takelio fragmentai.
„Gražuolė ir pabaisa" - vienas geriausių visų laikų romantinės fantastikos žanro filmų ir „Amazon.com" penkiomis žvaigždutėmis įvertinta opera. Laki fantazija, puošnūs kostiumai, unikali scenografija ir nepriekaištinga Josettes Day bei Jeano Marais vaidyba žavi ne tik mažuosius žiūrovus, bet ir nekomercinio kino bei operos mylėtojus visame pasaulyje.
2010 m. kovo 27 d., 19 val., Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius)
„Gražuolė ir Pabaisa" (La belle et la bête) - tai 1994 metais sukurtas filmas-opera: pirmąjį (filmą) reprezentuoja įvairialypio prancūzų menininko Jeano Cocteau 1946 m. to paties pavadinimo kino juosta (restauruota jos versija), antrąją (operą) - amerikiečių minimalizmo kompozitoriaus Philipo Glasso 1994 m. muzika. Taigi opera čia vizualiai pateikiama kaip kino filmas, rodomas skambant orkestro atliekamai muzikai, o personažus įgarsinant operos solistams. Kūrinys unikalus gyvo garso ir ekrano vaizdo sinchronizacija, kuri aktuali Philipo Glasso muziką realiu laiku atliekant kartu su Jeano Cocteau kino filmu: muzikos atlikimas čia turi būti toks preciziškas, kad tiksliai sutaptų su ekrane rodomais vaizdais. „Gražuolė ir pabaisa" - tai antroji Philipo Glasso operų trilogijos, sukurtos pagal Jeano Cocteau kino filmus, dalis; kitos dvi operos - „Orfėjas" (Orphée, 1993) ir „Siaubingi vaikai" (Les Enfants Terribles, 1996).
